“Jūros vartai” – tai viena patraukliausių bei unikaliausių pakrantės teritorijų visame Baltijos regione. Šiuo projektu yra siekiama sugrąžinti miestui senamiesčio dalį, kuri šiuo metu yra naudojama žvejybinių laivų remontui ir kruizinių laivų priėmimui.
www.jurosvartai.lt
Dr. Vladas Žulkus: Niekas iki šiol nežino, koks Klaipėdos piliavietės likimas
Fausta AUGUSTAITĖ, dienraštis “Vakarų Ekspresas”
2005 m. Gegužės 7 d.
 
Klaipėdos miestas pagaliau atgavo priėjimą prie Kuršių marių pačiame miesto centre - ties Klaipėdos piliaviete. Tačiau kol kas šiose teritorijose, kurių dalis priklauso Klaipėdos miestui, o kitą dalį administruoja AB "Klaipėdos laivų remontas", permainų nematyti. Kokia šios teritorijos svarba Klaipėdai ir kas galėtų atsirasti piliavietės prieigose, kalbamės su Klaipėdos universiteto rektoriumi dr. Vladu Žulkumi.
Pilis ir piliavietė vadinama istorine Klaipėdos miesto širdimi. Kalbama apie tai, kad ji galėtų tapti realia veiksmo ir žmonių traukos vieta, kurioje vyktų renginiai, virtų gyvenimas. Ką jūs apie tai manote?
 
Manau, kad tai galėtų puikiausiai būti. Mūsų požiūris į istorinį paveldą šiek tiek konservatyvus. Naujas nekilnojamų vertybių įstatymas, kuris įsigaliojo nuo šių metų balandžio mėnesio, kaip tik reglamentuoja istorinių pastatų atstatymo galimybes. Ten rašoma, kad kai kuriais atvejais, jeigu svarbu išsaugoti istorinį paminklą, jis gali būti atstatomas. Manau, kad laikydamiesi tokios politikos - arba viskas, arba nieko, arba autentika, arba tegul viskas prasmenga, labai daug neteksime.
 
Kokios, jūsų nuomone, Klaipėdos piliavietės perspektyvos? Koks modelis jums atrodo priimtinesnis - Vilniaus "Valdovų rūmų" pavyzdys, esamos autentikos užkonservavimas, ar koks kitas variantas?
 
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą turbūt nėra. Piliavietė - tai teritorija su visa ją supančia aplinka. Vakarų laivų remonto įmonė, kurios teritorijoje yra piliavietė, turi savą užsatatymo viziją ir, norėdama ją įgyvendinti, eina teisingu keliu. Tačiau niekas iki šiol dorai nežino, koks pačios piliavietės likimas? Šito klausimo niekas dar negvildeno. Piliavietės prisitaikymo prie aplinkos galimybės yra kur kas mažesnės, negu aplinkos prisitaikymo prie piliavietės. Bijau, kad ilgainiui gali atsirasti kolizija tarp pilies ir ją supančios aplinkos. Šie dalykai turi būti sprendžiami lygiagrečiai su vizijos kūrimu. Juk šalia - kruizinis laivų terminalas, mažasis jachtų uostas, technikos paveldas, pramonė - daugybė į vieną teritoriją suplaukiančių dalykų. O šalia jų - piliavietė, kuri orientuojasi į kultūrą ir istoriją. Jeigu mes dabar negalvosime, ką toliau daryti su piliaviete, ilgainiui minėti dalykai gali pradėti disonuoti.
 
Gal žinote pavyzdžių, kaip su panašiu istoriniu paveldu buvo pasielgta kitose Europos šalyse?
 
Tokių pavyzdžių labai daug. Pavyzdžiui, Varšuvos pilis, kuri turi analogų su Vilniaus Žemutine pilimi. Arba Gdanskas. Po karo jis buvo visiškai sugriautas. Šiandien jame yra viduramžių kvartalas. O juk galėjo jį užstatyti "chruščiovkėmis" - kaip buvo pradėta daryti mūsų senamiestyje.
 
Žinodami turistų trauką istorinėms atrakcijoms, ispanai plyname lauke pasistatė keletą grynai imitacinių pilių. Ten rengiami žirgų turnyrai, lankytojai vaišinami senoviniais patiekalais. Tačiau ispanai eina ir kitu keliu. Jeigu yra senovinio pastato liekanos, leidžiama atstatyti buvusį pastatą ir jį panaudoti tiek kultūrinėms reikmėms, tiek gyvenamiems pastatams. Taip jie atkuria buvusio senamiesčio mintį, užpildo miesto erdves įdomiais ir funkcioniais pastatais, bei užtikrina, kad tose vietose neatsirastų koks plieno ar stiklo monstriukas.
 
Kaip jums - archeologui, istorikui - atrodo, turėtume elgtis su šiuo miestui svarbiu istoriniu paveldu? Kaip padaryti, kad jis išlaikytų istorinę autentiką, ir kartu taptų funkcionalus bei patrauklus turistams?
 
Atkasta dalis piliavietės liekanų, atrodančių gana įspūdingai. Jos pakištos po gana brangiais stogais. Tačiau tai - tik laikinas sprendimas, nes šitie stogai neapsaugo XIV-XVI a. mūrų nuo irimo. Jie gali būti išsaugoti tik jiems sukūrus specialias sąlygas. Turi būti ir stogas, ir sienos, ir tam tikras - ne šaltas ir ne drėgnas - klimatas.
 
Poternos jau funkcionuoja normaliai, tačiau kalbama apie pačios pilies liekanas, kurių esame atkasę tik ketvirtį, ne daugiau. Dar trys ketvirtadaliai - po žeme. Jeigu šį gabaliuką paliksime tokioje stadijoje, kokioje jis yra dabar, pasmerksime lėtai mirčiai. Todėl būtinai turime sudaryti sąlygas tiems mūrams užkonservuoti.
 
Dar prieš ketvertą metų, kai nutrūko darbai, manėme, kad, kol bus ieškoma tolimesnio sprendimo, turi būti tęsiami nuoseklūs po žeme esančių mūrų kasinėjamai. Aš manau, tyrimus reikia tęsti. Juolab kad pietinė, dar netyrinėta dalis, pati įdomiausia. Ten turėtų būti XIII amžiaus pilies liekanos. Intensyviai dirbant, kasinėjimams prireiktų trijų keturių metų.
 
O kas toliau? Alternatyvos lyg ir nėra. Norint išsaugoti tai, kas jau atkasta, negalime užkasti. Nes mūrai antrą kartą užkasti pradės irti. Ką su jais galime daryti? Vilniuje atstatant Žemutinę pilį, norėta atkurti valstybigumo viziją. Mūsų tikslas kiek kitoks. Pakaks to, kad užkonservuotos pilies liekanos, kurios išlys iš po žemės, bus tinkamai išeksponuotos. Bet kokiu atveju, norint išsaugoti istorinius mūrus, juos būtina izoliuoti nuo aplinkos.
 
Kitas klausimas, iš kur visam tam imti pinigų? Manau, kad neišvengiamai turi prasidėti diskusijos dėl pilies ateities. Nes jau diskutuojama apie teritorijos infrastruktūros sukūrimą - aš esu pakviestas dalyvauti tokiame pokalbyje. Neįsivaizduoju, kaip galima diskutuoti apie tai, nepradėjus kalbėti, kokia bus pačios pilies ateitis.
 
Gal Klaipėdos akademinė bendruomenė turi savo ketinimų piliavietės teritorijoje?
 
Šio klausimo dar nesvarstėme. Tačiau, jeigu būtų einama tuo keliu, apie kurį aš kalbėjau, manau, kad interesų turėtų ne tik universiteto bendruomenė, bet ir miestiečiai. Piliavietėje gali atsirasti ir biblioteka, ir universiteto fakulteto padalinys, ir laboratorija. Tačiau esame realistai ir žinome, kad tokių investicijų, kokių prireiks įgyvendinti šioms vizijoms, neturi nei universitetas, nei miestas. Vienintelė išeitis - bendradarbiavimas: su teisingą požiūrį į istorinį paveldą turinčiais žmonėmis, su privačiu kapitalu. Būtina, kad siekiant piliavietę paversti traukos centru, būtų apjungti ir verslo, ir miesto biudžeto pinigai.