“Jūros vartai” – tai viena patraukliausių bei unikaliausių pakrantės teritorijų visame Baltijos regione. Šiuo projektu yra siekiama sugrąžinti miestui senamiesčio dalį, kuri šiuo metu yra naudojama žvejybinių laivų remontui ir kruizinių laivų priėmimui.
www.jurosvartai.lt
Ar Lietuva - jūrinė valstybė?
Savaitraštis “Veidas”
2005 m. Rugpjūčio 11 d.
 
"Formaliai lyg ir esame jūrinė valstybė, tačiau realybėje neturime nei savo laivyno, nei tikrųjų savo jūrininkų dinastijų ar tradicijų, nei ilgo pajūrio ruožo, nei jūrinės istorijos, nei reikšmingų literatūros kūrinių apie jūrą. Trečdalis mūsų šalies gyventojų nėra matę jūros, Klaipėda ir klaipėdiečiai neturi jūrinės dvasios, ir apskritai išnaudojame gal tik penkis procentus jūros galimybių, todėl iš tikrųjų negalime savęs vadinti jūrine valstybe", - gana kategorišką išvadą daro buvusi Klaipėdos miesto galva, dabar Seimo narys Vytautas Čepas.
 
Iš tiesų dažnam lietuviui žodis "jūra" asocijuojasi su Palangos ir Neringos paplūdimiais bei su kroviniais ir konteineriais Klaipėdos jūrų uoste. Viskas. Tai labai siauras suvokimas, iš esmės besiskiriantis nuo tikrų jūrinių valstybių gyventojų supratimo, kuriems jūra yra įaugusi į kraują ir kurie ja gyvena.
 
Daugelyje miestų uostų tiesiog tvyro jūrinė dvasia. O ar jos esama Klaipėdoje? "Ne ir dar kartą ne. Graikijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos miestuose uostuose tiesiog juste jauti, jog miestas yra šalia jūros, šalia vandens. Klaipėdoje nėra ženklų, kurie leistų tai pajusti, - įsitikinęs V. Čepas. - Atvežkime bet kokį užsienietį užrištomis akimis į Klaipėdos centrą, paleiskime ir po pusdienio paklauskime, su kuo jam asocijuojasi šis miestas - jis tikrai neatsakys, kad su jūra".
 
Iš tiesų jūros kaimynystę byloja labai mažai detalių. Klaipėdoje ilgai turėtume klaidžioti ir aptiktume vos porą trejetą restoranų su jūriniais pavadinimais (čia kur kas mielesni provincialūs pavadinimai: "Stora antis", "Beveik kaip namie", "Bučinys", "Dar pabūki", "Juodojo katino smuklė", "Dvylika kėdžių", "Karčiama", "Pas uošvienę", "Pas Šveiką" ir pan.). O ir pačiose kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, viešose vietose mažai jūrinių ženklų. Vokietijoje labai mėgstami barai, kuriuose gausu laivų modelių, laivų vairų, jūrinių suvenyrų, jūrinių patiekalų pavadinimų, nuotraukų, ten barmenai rengiasi kaip jūrininkai, o Klaipėdoje nieko panašaus nepamatysi, nebent jūrinio kičo.
 
Savaime suprantama, kad jūros artumą labai pabrėžia jachtų uostai, tačiau mūsiškis uostelis atrodo labai skystai, net nerimtai. Ir, beje, mėgstantieji plaukioti jachtomis jo labai nemėgsta, nes norint paplaukioti jachta, visokiems leidimams gauti reikia sugaišti gerą pusdienį. Todėl kai kurie Lietuvos verslininkai mieliau skrenda į Norvegiją ar pigesnes šalis ir ten tenkina savo plaukiojimo aistrą. Tačiau dabartinė sistema Klaipėdoje kažkam, matyt, labai reikalinga - supaprastinus leidimų sistemą, tikriausiai tektų panaikinti keletą ar keliolika nereikalingų pareigybių.
 
Mūsų buvimo jūrine valstybe neliudija ir dar vienas elementarus faktas - menkas keleivinis jūrų transportas, ir apskritai keliauti jūra įpročio nebuvimas. Šiemet Klaipėdos uosto paslaugomis pasinaudojo apie 90 tūkst. keleivių. Šalia kitų transporto priemonių srautų šis skaičius atrodo mažumėlę juokingas.
 
Silpnas ryšys su jūra
Paradoksalu, tačiau klaipėdiečiai praktiškai neturi priėjimo prie vandens - tik siaurutį ruoželį. Uostas Lietuvoje skirtas ne žmonėms, o tik dešimčiai magnatų ir jų kroviniams. Ar galima pas mus prisėsti uosto kavinėje, gerti kavą ir žiūrėti į laivus, į marias, kas taip įprasta Hamburge, Odesoje, San Franciske, Liubeke, daugybėje kitų miestų uostų. Gal pas mus uoste esama vandens ar kitokių pramogų centrų, o gal galima nakčiai apsistoti viešbutyje prie pat vandens? Kvaili klausimai, žinoma, kad ne.
 
"Aš pro savo balkoną penktame aukšte matau tik uosto kranų adatas, kartais naktimis girdžiu ausis veriantį cypimą, paslaptingą dundesį, į vagonus kraunamą ir kažkur išgabenamą gėrį. Kartais nuvažiuoju prie jūros. Kiek mes jos turime? Tik už litą Smiltynėje, maždaug už tiek pat - Giruliuose ir Melnragėje: šeštas ir ketvirtas autobusai - jeigu ką - apie klaipėdiškių jauseną "Akiračiuose" rašo Rolanda Lukoševičienė. - Penkiasdešimt metų gyvename už tvoros, kuri atsirado sovietmečiu. Niekam nekilo mintis, anot Klaipėdos vicemero Vidmanto Plečkaičio, griebti "kuvaldą" ir tą tvorą nugriauti Kažin jeigu paklaustume kokį klaipėdietį, ar jis pasiskųstų, kad jam trūksta vandens? Kvailas klausimas - nors kibirais semk. Tačiau paradoksas - klaipėdiečių sąmonėje vandens nėra. Tik nuojauta, kad kažkur, visai šalia, tas vanduo egzistuoja."
 
Tačiau, pasak V. Čepo, klaipėdiečių samprata apie jūrą vis dėlto yra sveikesnė nei, tarkime, palangiškių. Pastarieji jūrai apskritai atsukę nugaras: "Jiems jūra yra "da lampočki", tiksliau, objektas, pritraukiantis maišus pinigų". Šiaip jūra jai artimam žmogui suteikia liberalumo, laisvės, betarpiškumo, kosmopolitizmo, romantizmo, atsipalaidavimo, vėjavaikiškumo, gero humoro jausmo, jūros dvasios, tačiau nemaža dalis mūsų pajūrio gyventojų šių bruožų vis dar nėra įgiję. Kita vertus, palyginti su Vidurio ir Rytų Lietuvos gyventojais, klaipėdiečiai (bet ne palangiškiai) atrodo laisvesni ir liberalesni.
 
Kai kas vis pabrėžia, kad mūsų ryšį su jūra silpnina siauras Lietuvos priėjimas prie jūros (šiek tiek daugiau nei 90 km), tačiau kai kurios valstybės, tarkime, belgai, turi dar siauresnius ruoželius (vos 40 km), bet kokie ten uostai, kokia ten jūros samprata, kokia Belgija galinga jūrinė valstybė. Nors tai, kad mumyse nėra jūrinės dvasios, gal ir nekeista, juk lietuviai niekada nepretendavo nei į rimtus jūrininkus, nei į solidžią jūrinę valstybę. Šioje srityje mes atsilikome ir atsiliekame nuo estų, latvių, ką jau kalbėti apie skandinaviškus kraštus.
 
Uostas nėra miesto dalis
 
"Mūsų santykį su jūra gana vaizdžiai parodo kad ir toks faktas: mūsų uostas vis giriasi, kiek milijonų tonų per metus perkrovė. Tačiau juk krauname ne į savo laivus. Lietuvos jūrinės kompanijos viso labo parūpina krovinių, pristato juos iki jūros, pakrauna į laivus ir tuo mūsų misija baigiasi. Tik tiek mes ir esame susiję su jūra", - dėsto V. Čepas.
 
Panašus vaizdas išryškėja ir kalbant apie Jūros šventes, labiau primenančias alaus gėrimo šventes - čia jūros vaidmuo labai epizodinis, nes į jūrą paprastai išplaukia tik vadinamoji diduomenė ar aukštuomenė.
 
Į pajūrį žvelgiant iš šalies, susidaro įspūdis, jog Klaipėdos miestas ir jūrų uostas nelabai sutaria, netgi neišsitenka ir trukdo vienas kitam. Taip yra, regis, todėl, kad sovietmečiu uostas nebuvo miesto dalis, nėra toks ir dabar. Jie yra vienas šalia kito ir miesto valdžia beveik neturi jokių galių paveikti uosto. Todėl šiandien uostas ir yra skirtas kroviniams, o ne žmonėms, todėl ir nesutaria verslininkai - uosto valdytojai su miestiečiais bei miesto svečiais. Verslininkai aiškina, kad uostas nėra "ramunėlių terminalas" ir siūlo vaikštinėti miškais, po Danės krantinę, o žmonės ir toliau reikalauja didesnės erdvės pėstiesiems. Jei privatizavimo politika prieš dešimtį metų būtų buvusi ne tokia ydinga ir uostas priklausytų miestui, šiandien jame vaizdas būtų visiškai kitoks.
 
Įdomu ir tai, kad Lietuvoje į jūrą žmonės žvelgia ir jos ateitį įsivaizduoja labai skirtingai: vieni reikalauja neliesti jūros ir jos krantų, nieko neleisti statyti ir akcentuoja ekologijos, autentinkos privalumus, kiti ragina plėsti uostą, statyti kavines, viešbučius, pramogų objektus, jachtų uostus ar net gyvenamuosius namus ir taip padaryti pajūrį gyvybingesnį. Dalis ir vienos, ir kitos pusės argumentų turi racijos, tačiau valstybiniu lygmeniu ieškoti kompromisų vengiama, viskas paliekama savieigai. O savieigos rezultatai dažniausiai būna patys liūdniausi. Akivaizdžiausias to pavyzdys - Karklė, kurioje įsitvirtino išskirtiniai asmenys, "atsikėlę" čia savo žemes. Dabar jie jūros prieigose renčiasi vilas, o juk ten galėjo atsirasti visuomeninės paskirties objektų, kuriais galėtų naudotis visi.
 
Panašūs procesai vyksta ir Giruliuose, ir Melnragėje, kur privatininkams taip pat vis atseikėjama po 10 metrų kotedžams statyti. Taip, užuot priartėję prie jūros, mes vis nuo jos tolstame. Priartėja tik keli šimtai žmonių, kurie savo tvoromis ir šunimis jau ima kliudyti kitiems.
 
Teigiami poslinkiai
 
Tačiau užteks niurzgėti. Pakalbėjus su įvairiais pašnekovais aiškėja, jog esama ir gerų ženklų, tad pagrindo optimizmui daugėja. Klaipėdos miesto mero Rimanto Taraškevičiaus teigimu, esama daug planų, kaip pagyvinti uostą, kaip miestui įpūsti daugiau jūrinės dvasios. "Mes tikrai nesėdime sudėję rankų, dalyvaujame tarptautinėse parodose, reklamuojame savo kruizinių laivų terminalą, visus svečius sutinkame itin pagarbiai, stengiamės jiems suteikti kuo daugiau atrakcijų. Dabar jau galima išvysti ir tos veiklos rezultatus: prieš trejus metus į Klaipėdą atplaukė 28 kruiziniai laivai, o šiemet jau 62", - sako R.Taraškevičius.
 
Turizmo departamento Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja dr. Rima Jakytė antrina, kad kruizinių laivų gausėjimas yra geras impulsas, lemiantis ir kitus gerus pokyčius: "Iš lėto Klaipėda pradeda atsikratyti tik krovinių uosto vardo".
 
Beje, regis, uoste miestiečiams ir miesto svečiams bus skirta didesnė teritorija. "2003 m. Klaipėdos uoste pastatyta kruizinių laivų krantinė, prie kurios švartuojasi kruiziniai laivai, tad šiuo metu visi pageidaujantieji pamatyti atplaukiančius laivus gali laisvai apsilankyti uosto teritorijoje. Maža to, AB "Klaipėdos laivų remontas" akcininkai bei vadovai, į Klaipėdos centrą, į Piliavietę siekdami pritraukti dar daugiau Lietuvos gyventojų bei užsienio svečių, šioje teritorijoje planuoja statyti pramoginius bei gyvenamuosius objektus", - teigia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Sigitas Dobilinskas.
 
Teigiama, kad gamybinė veikla "Klaipėdos laivų remonto" įmonėje bus nutraukta iki 2009 metų. Taigi miestas savo reikmėms tenkinti perims dar nemažą dalį - maždaug 16 hektarų - uosto. Šioje vietoje planuojama statyti ir viešbučius, ir restoranus, ir pramogų centrus, ir gyvenamuosius namus (pirmieji objektai turėtų iškilti maždaug po trejų metų). Ar ši teritorija bus gyvybinga, atraktyvi, priklausys nuo investuotojų.
 
"Aš pati esu klaipėdietė ir labai gerai atsimenu, jog prieš dvidešimt metų uostas buvo visiškai uždara teritorija. Mums labai norėjosi, kad jis toks nebūtų. Jei miestui atiteks net keliolika hektarų uosto, aš nė kiek neabejoju, kad krantinė bus įsisavinta ir gyvenimas ten užvirs labai greitai, nes verslininkai į tą pusę žiūri tikrai neabejingai", - įsitikinusi Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.
 
"Žinoma, privatizuojant buvo pridaryta daug klaidų, bet istorijos rato nebeatsuksi. Mano nuomone, "Laivitės" laivų remonto įmonė, esanti pačioje miesto širdyje, turėjo būti neprivatizuojama, o perduota miesto reikmėms, tačiau taip neatsitiko. Manau, laikas ištaisys šias klaidas", - viliasi meras R. Taraškevičius.
 
Svarbu ir tai, kad, anot R. Jakytės, esminių pokyčių Klaipėdoje turėtų pajusti ir mėgstantieji plaukioti jachtomis - Klaipėdoje per trejus metus už 33 mln. Lt planuojama pastatyti naują šiuolaikinį modernų mažųjų laivų ir jachtų uostą. Tolimesnėje ateityje jachtų uostą statyti planuojama ir kitoje Marių pusėje - Smiltynėje (vadinamosiose buvusiose laivų kapinėse).
 
Beje, 2004 m. nuspręsta atstatyti dar ir Šventosios uostą, kuris bus skirtas žvejybiniams, turistiniams bei valstybinės sienos apsaugos laivams.
 
Siekiant pritraukti daugiau keleivių į Klaipėdos uostą, 2007 metais ketinama pradėti statyti naują keleivių ir krovinių terminalą.
 
Pajūrio ir uosto indėlis
 
Klaipėda yra Vakarų Lietuvos pramonės centras, kuriame sukoncentruota didelė dalis Lietuvos pramonės potencialo. Turėdama vos 5,47 proc. visų Lietuvos gyventojų, Klaipėda pagamina apie dešimtadalį šalies ir beveik 80 proc. apskrities pramonės produkcijos, o miesto indėlis į šalies nacionalinį biudžetą sudaro apie 12 proc. (uosto - daugiau nei 7 proc.). Nedarbas Klaipėdoje yra vienas mažiausių.